Augalų selekcija – mokslas, reikalaujantis kūrybiškumo, žinių, ir, žinoma, laiko. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro mokslininkams uždavėme keletą klausimų apie augalų selekcijos procesą.
Aurelija Liatukienė. Veislių kūrimo etapų yra daug, tai priklauso, kai pradedame kurti veislę. Žolių selekcijoje išskiriami tokie etapai: kolekcija, atrankų augynas, pradinių veislių bandymai, konkursiniai veislių bandymai ir perspektyvių veislių dauginimas ir pateikimas ūkinio vertingumo tyrimams ir išskirtinumo, vienodumo bei stabilumo tyrimams Lenkijoje.
Vytautas Ruzgas. Veislių kūrimo principai vienodi visame pasaulyje, bet selekcininkai turi savo individualų požiūrį į selekcijos procesus ir kažkiek tikslina savo metodikas. Tai priklauso kokį augalą selekcionuoja, kokių žinių turi, kokios yra galimybės pritaikyti biotechnologinius metodus ir kt. Bet esmė visada lieka – reikia sukurti naują genotipą, jį visokeriopai ištirti ir atrinkti pačius konkurencingiausius selekcinius numerius.
Giedrius Petrauskas. Veislių kūrimo etapai šiek tiek skiriasi tarp rūšių, bet bendri principai yra panašūs. Pavyzdžiui, pašarinių žolių selekcijoje dirbama su dviejų šeimų augalais – pupiniais (Fabaceae) ir migliniais (Poaceae). Pagrindinius pupinių ir miglinių augalų selekcijos skirtumus lemia jų apdulkinimo būdas ir tikslinė selekcijos kryptis: padidintas atsparumas abiotiniams veiksniams, pagerinta pašarinė kokybė ar derlingumas ir kt. Pupiniai augalai apdulkinami vabzdžių, o migliniai daugiausia savidulkiai, todėl turi būti parenkami tinkami izoliaciniai atstumai.
Kalbant apie žolių selekciją, pirmiausia identifikuojami natūraliai atsparūs arba pageidaujamų savybių turintys augalai. Tokie augalai dažniausiai surenkami natūraliose augavietėse arba pasirenkami iš veislių kolekcijų. Vėliau, siekiant sukurti pageidaujamų savybių kombinaciją, augalai kryžminami su kitomis veislėmis, selekciniais numeriais, populiacijomis ir pan. Šiame etape gali būti taikomos įvairios metodikos (polikrosas, individinė bei masinė atranka ir t.t.) arba jų kombinacijos. Tai vienas ilgiausių etapų dirbant su daugiamečiais augalais, nes reikia ne tik sukurti augalą su pageidaujamu požymiu, bet ir įsitikinti, ar jis išlieka stabilus ir kitose kartose.
Toliau geriausi selekciniai numeriai lyginami su kitomis tos pačios rūšies veislėmis siekiant nustatyti, ar sukurti augalai savo požymiais skiriasi nuo esamų veislių. Jeigu selekcinis numeris išskirtinis, tuomet vertinamas jo ūkinis vertingumas, t. y. nustatomas žalios bei sausos biomasės ir sėklų derlius. Galiausiai perspektyvus selekcinis numeris perduodamas išskirtinumo, vienodumo bei stabilumo tyrimams ir ūkinio vertingumo tyrimams.
Aurelija Liatukienė. Laikotarpis priklauso nuo to, kokia bus veislė. Dažniausiai jis užtrunka 10–15 metų.
Vaclovas Stukonis. Nuo jau sukurtos veislės iki registracijos dažniausiai praeina treji metai.
Aurelija Liatukienė. Priklauso nuo rinkos poreikių, ar kokias veisles augintų ūkininkai, veislių daugintojai ir t. t. Ir labai svarbu, kokios paskirties bus veislė, pvz., vejoms, kraštovaizdžiui, pašarams ir kt.
Vytautas Ruzgas. Kokie augalai selekcionuojami, dažniausiai nusprendžia selekcinės įstaigos vadovai. Žemdirbystės institute prieš daug metų selekcijos klausimus svarstė Mokslo taryba ir buvo nuspręsta, kokius augalus laikyti prioritetiniais, kokius ne. Laikmetis įnešė savo korekcijų, bet pagrindas liko.
Vaclovas Stukonis. Priklauso nuo jau turimo įdirbio ir su kokiomis rūšimis dirbama.
Aurelija Liatukienė. Bendradarbiavimas yra būtinas, nes nuo to priklausys veislės populiarumas. Būdų yra daug: seminarai, įvairios rengiamos lauko dienos, kolekcijų parodymas ir t. t. Taip pat kartu vykdomi užsakomieji darbai, konsultacijos ir kt.
Vaclovas Stukonis. Praktikai dažnai išsako pageidavimus, o selekcininkas dirba pagal galimybes.
Vytautas Ruzgas. Bendravimas yra būtinas ir su daugintojais, registravus veislę pasirašomos sutartys dėl jos dauginimo.
Aurelija Liatukienė. Tai priklauso nuo to, kokią veislę kuri. Galiu pateikti tokį pavyzdį: jei kuriama veislė, kuri yra baltyminga, turinti daug įvairių vitaminų, ir kiti tyrėjai, kurie nustato tuos vitaminus, arba tuo metu, kai kuriama veislė, kartu vykdo projektus ir taip prisideda prie veislių kūrimo. Tai gali būti įvairių sričių.
Vida Danytė. Prisideda labai įvairių sričių mokslininkai: chemikai, agrochemikai, agrotechnikai, fitopatologai, maisto srities specialistai.
Vytautas Ruzgas. Pagal situaciją, poreikį, laiko resursus, sutartas programas prisideda genetikai, kokybinių savybių tyrėjai ir kiti mokslininkai.
Aurelija Liatukienė. Taip, žinoma gali, nes technologijos sparčiai vystosi ir, manau, be jų pagalbos neišsiversime.
Vytautas Ruzgas. Visi nori sutrumpinti selekcijos procesą, nes jį natūraliai nulemia augalo genomo stabilizavimo laikotarpis, kuris javams yra apie 8–9 ar net daugiau metų, ir norimų savybių paieška bei identifikavimas. Tam reikalingas didelis kiekis eksperimentinių genotipų, kurio tyrimai kainuoja daug laiko ir pinigų. Dabar selekcinės įstaigos stengiasi sumažinti lauko tyrimų apimtis ir optimizuoti selekciją. Tam skirti ir dabar vystomi bei visuotinai aptarinėjami nauji genetiniai metodai, kurie leistų greičiau sukurti veisles. Kas bus po 50 metų? Į tai atsakys tik praktiniai darbai, kuriuos sunku nuspėti. Buvo rašyta, kad kai Alberto Einšteino paklausė, kada žmogus pakils į kosmosą, jis atsakė, kad ne anksčiau kaip po 100 metų. Žmogus pakilo po 6 metų.
Vaclovas Stukonis. Viskas juda į priekį. Manau, kad naujosios technologijos tikrai prisidės, o ar dar reikės selekcininkų, klausimas.
Giedrius Petrauskas. Inovatyvios technologijos sparčiai skverbiasi į augalų selekciją, siekiant paspartinti patį selekcinį procesą ir jo našumą. Naudojamos bepilotės skraidyklės, fenomobiliai, įvairaus spektro kameros, dirbtinis intelektas ir t. t. Manyčiau, jog artimiausiais dešimtmečiais šios technologijos dar labiau tobulės didindamos fenotipavimo našumą ir tikslumą, todėl selekcininkai neišvengiamai privalės ne tik suprasti augalų biologijos ir selekcijos ypatumus, bet taip pat mokėti inovatyvių technologijų operacijas ir apdoroti didelius kiekius duomenų.
Aurelija Liatukienė. Veislės pavadinimas priklauso nuo selekcininko, gali būti nuo genotipo atradimo vietovės – upelio, gyvenvietės ir kt. Kiti selekcininkai kuria naudodami vardų derinius. Manau, kad tų istorijų yra labai daug. Išrinkti veislei pavadinimą – ir atsakomybė, ir garbė. Pavadinimas lemia dalį sėkmės. Jis turi būti aiškus, lengvai ištariamas.
Vytautas Ruzgas. Koks bus veislės pavadinimas, sprendžia selekcininkas ir veislės registravimo tarnyba, nes koks gali būti pavadinimas, yra nustatyti norminiai reikalavimai. Nuo augalo veislės pavadinimų jis turi skirtis mažiausiai dviem ženklais visoje ES ir net plačiau. Užpildoma paraiška su siūlomu pavadinimu ir siunčiama Augalininkystės tarnybai. Ši susisiekia su ES augalų veislių tarnyba ir gauna pritarimą arba ne. Kai kada prireikia net trijų pavadinimų pasiūlymų. Gražūs pavadinimai patinka visiems, ir panašius renkasi daug kas.
Vaclovas Stukonis. Istorijos istorijomis, tačiau norisi, kad pavadinimams atspindėtų veislės savybes ir būtų lengvai įsimenamas jos naudotojams.
