Augalų derlių didele dalimi lemia dirvožemio derlingumas, todėl ši jo savybė žemdirbiams yra ypatingai svarbi. Dirvožemio derlingumą charakterizuoja agrocheminės savybės, kurios gali ženkliai kisti ir parodyti jo derlingumo didėjimo ar dirvožemio degradacijos požymius. Visa tai daro įtaką tiek pačių ūkininkų veiksmai, tiek gamtinės sąlygos. Kai kurių elementų kiekį galima atstatyti palyginti greitai, o kitiems prireikia ne vienerių metų. Šalyje nuo 1993 metų vykdoma dirvožemio agrocheminių savybių stebėsena, kurią sudaro pH, judriųjų fosforo bei kalio tyrimai. Jie kasmet atliekami 4–5 savivaldybių 40 tūkst. ha žemės ūkio naudmenų plote. Gauti tyrimo rezultatai pateikiami tinklalapyje www.zis.lt, dirvožemio agrocheminių savybių duomenų rinkinyje Dirv_Agro_DR10LT. Be to, kasmet anksti pavasarį bei rudenį dirvožemio 0–30, 30–60 ir 60–90 cm sluoksniuose vykdomi mineralinio azoto (Nmin) tyrimai, kurie pateikiami informacinėje erdvėje.
Dirvožemio ėminių paėmimas
pH. Tyrimo duomenys rodo, kad didelėje dalyje žemės ūkio naudmenų dirvožemiai rūgštėja, o intensyviausiai šie procesai pasireiškia Vakarų ir Rytų Lietuvoje. Jei 2000–2011 m. tyrimų laikotarpio duomenimis Vakarų Lietuvoje rūgščių dirvožemių (pH≤5,5) buvo 36,3 %, tai 2012–2019 m. – 46,6 %. Rytų Lietuvoje rūgščių dirvožemių nustatyta atitinkamai 24,0 ir 30,0 %, o Vidurio – 4,3 ir 7,5 %. Per dešimtmetį daugiausiai rūgščių dirvožemių padidėjo Šilalės rajono savivaldybėje – 19,0 %, Tauragės – 18,5 %, Prienų – 15,0 %, Kazlų Rūdos – 10,7 %, Šilutės –10,4 %. Šiuo metu daugiausiai rūgščių dirvožemių yra Šilutės r. savivaldybėje – 72,4 %, Varėnos – 70,5 %, Šilalės – 63,6 %, Pagėgių – 61,5 %, Plungės – 58,4 %, Tauragės – 57,9 %, Rietavo – 56,5 %, Šalčininkų – 52,5 %. Tai rodo, kad šalyje vyksta intensyvus dirvožemių rūgštėjimas, o rūgštūs plotai kalkinami nepakankamai. Perspektyvoje tokiuose nekalkintuose dirvožemiuose yra sunku užtikrinti tolygų žemės ūkio augalų derlingumo didėjimą, o dalyje plotų jis gali mažėti.
Mineralinis azotas (Nmin). Azotas yra vienas svarbiausių cheminių elementų reikalingų augalams. Kadangi dirvožemyje jis yra labai judrus, todėl tyrimai atliekami kasmet prieš pavasarinį augalų tręšimą ir rudenį po derliaus nuėmimo. Atlikti stebėjimai rodo, kad paskutiniųjų metų žiemos yra be pašalo arba jis išsilaiko dirvožemyje labai trumpai, todėl nitratinis azotas lapkričio mėnesį ir žiemą sparčiai plaunasi į gilesnius dirvožemio sluoksnius. Todėl pavasarį 0–60 cm sluoksnyje mineralinio azoto randama mažiau nei prieš 10–15 metų.
Daug Nmin nustatoma didesnio derlingumo žemėse esančiose intensyvios gamybos ūkiuose po kaupiamųjų, rapsų, daržininkystės plotuose, ypač šalia stambių gyvulininkystės ūkių esančiuose pasėlių plotuose. Pavasarį Nmin čia nustatoma 80–140 kg/ha, o dažnai ir daugiau 200 kg/ha, tuo tarpu daugumoje ūkių – 40–80 kg/ha, o mažo intensyvumo gamybos ūkiuose ir nederlingose žemėse – tik 28–45 kg/ha. Tai verčia manyti, kad intensyvios gamybos ir gyvulininkystės ūkiuose pavasarį prieš tręšimą tikslinga išsitirti Nmin atsargas kiekviename lauke.
Rapsų pasėliai
Atskirais metais rudenį daug Nmin lieka po intensyviai auginamų augalų ir šis kiekis gali sudaryti net 100–180 kg/ha, o pavasarį jo lieka vos 40–70 kg/ha. Vyraujant šiltoms žiemoms, tarpinių augalų auginimas šiuo laikotarpiu tampa būtinybe, o pasėlių augimo metu azoto normą reikėtų atiduoti per keletą kartų.
Judrusis fosforas (P2O5) pagal svarbą augalams yra antras po azoto. Kaip rodo, tyrimai dirvožemio 0–20 cm sluoksnyje judriojo fosforo koncentracija yra pasiskirsčiusi labai plačiose ribose – nuo labai mažos iki labai didelės.
Judrusis fosforas yra vienas iš dirvožemio derlingumo rodiklių ir jo turėtų būti ne mažiau 150 mg/kg. Vidurio Lietuvoje tokių dirvožemių yra 45,2 %, o Rytų ir Vakarų Lietuvoje – ženkliai mažiau – atitinkamai 24,2 ir 14,2 %. Daug žemės ūkio naudmenų dirvožemių, turinčių didesnį judriojo fosforo kiekį, yra Joniškio, Šiaulių, Pakruojo, Pasvalio, Radviliškio, Panevėžio, Kėdainių, Kauno, Jonavos, Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės rajonuose ir Kalvarijos savivaldybėje. Tokiuose plotuose fosforo trąšų normą galima sumažinti ir metus kitus fosforu netręšti. Tyrimai rodo, kad būtent šiose savivaldybėse judriojo fosforo koncentracija dirvožemyje didėja sparčiausiai.
Tačiau šalyje daug dirvožemių, kurie turi mažai (51–100 mg/kg) ir labai mažu (≤ 50 mg/kg) judriojo fosforo. Tokių dirvožemių Rytų Lietuvoje vidutiniškai yra 24,2 ir 33,2 %, o jų suma sudaro 57,2 %, Vakarų Lietuvoje – atitinkamai 20,9 ir 29,7 %, o suma 50,5 %. Tokio turtingumo dirvožemiai Vakarų Lietuvoje vyrauja Mažeikių, Skuodo, Kretingos, Plungės, Telšių, Rietavo, Klaipėdos, Šilalės, Tauragės, Raseinių rajonų savivaldybėse, Rytų Lietuvoje – Kupiškio, Anykščių, Utenos, Molėtų, Ukmergės rajonų savivaldybėse. Kaip rodo tyrimai, kad kai kuriuose savivaldybėse mažas judriojo fosforo kiekis dirvožemyje per dešimtmetį turėjo tendenciją mažėti. Pvz., Tauragės rajono savivaldybėje sumažėjo 8,0 %, Varėnos – 7,5 %, Šilalės – 5,4 %, Ukmergės – 2,5 %. Dėl to ūkiai turėtų daugiau dėmesio skirti tręšimo fosforu strategijai, ypač judriuoju fosforu neturtingose dirvožemiuose, be to savivaldybėse, kur judriojo fosforo dirvožemyje nepakankamai, mažiausiai dėmesio skiriama ir agrocheminiams dirvožemio tyrimams.
Judrusis kalis (K2O). Šio cheminio elemento daugeliui augalų reikia panašiai kaip ir azoto, o šakniavaisiams, bulvėms ir daugeliui daržovių net 1,5–2 karto daugiau. Kalio trūkumas pasireiškia, kai judriojo kalio dirvožemyje yra mažiau 150 mg/kg. Daugiau už šią ribą judriojo kalio turi Vidurio Lietuvos dirvožemiai – 51,1 %, Rytų ir Vakarų –atitinkamai 37,3 ir 29,9 %. Kaip ir judriojo fosforo, taip ir judriojo kalio koncentraciją dirvožemyje įtakoja tręšimas. Didesnėmis kalio normomis tręšiama Vidurio Lietuvoje, todėl čia per dešimtmetį judriojo kalio (>150 mg/kg) padidėjo 4 %, ypač – Akmenės, Jonavos, Kėdainių, Prienų rajonų savivaldybėse. Kai tuo tarpu Rytų ir Vakarų Lietuvoje sąlygiškai turtingų judriuoju kaliu dirvožemių sumažėjo atitinkamai 7 ir 9 %. Daugiausiai judriojo kalio sumažėjo Varėnos, Šilalės, Raseinių, Rietavo rajonų savivaldybių dirvožemiuose. Tręšimas kaliu, kad ir mažesnio derlingose dirvožemiuose turėtų būti toks, kad išlaikytume judriojo kalio balansą dirvožemyje. Sumažėjus judriojo kalio, dirvožemyje jas atstatyti bei padidinti bus sunku ir tai ne vienerių metų darbas.
Informaciją parengė LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorijos mokslininkai prof. habil. dr. Gediminas Staugaitis, dr. Aistė Masevičienė, dr. Lina Žičkienė
