Pilkasis kiškis (Lepus europaeus Pall. 1778), kiškiažvėrių Lagomorpha būrio kiškinių Leporidae šeimos atstovas, yra gerai žinomas ir mėgstamas gyvūnas. Kiškiai yra medžiojami gyvūnai, kurių populiacijos tvarkymas yra svarbi darnaus miškų ir žemės ūkio, jų plėtros šalyje ir Europoje prielaida.
Šiek tiek istorijos
Žmogaus ekspansija į gamtą sukėlė esminius aplinkos pokyčius nuo kraštovaizdžio iki genetinio lygmens. XX a. pirmoje pusėje kiškiai nukentėdavo nuo palaidų šunų, kačių bei brakonierių ir nepalankių orų, bet nuo 1957–1958 m. jų gausėjo iki maksimumo 1965–1970 m. Tokia kaita atitiko 20–25 metų natūralų gausos svyravimų ciklą (populiacijos depresija trunka vidutiniškai 10 metų, pakilimas – 12 metų), tačiau nuo 1982 m. iki šiol populiacija lieka nuosmukio būklėje, nors nedideli svyravimai atitiko natūralaus ciklo 2–8 m. tarpsnius. Nuo to laiko dėl dešimtmečius besitęsiančio nuosmukio kiškių vietinių populiacijų tankis sumažėjo visoje šalyje, smarkiai sumažėjo ir jų sumedžiojimas. Nykstančios pilkojo kiškio populiacijos klausimas keltas ir žiniasklaidoje.
LAMMC vykdomas kiškių monitoringas ir programa jų populiacijai atkurti
Atsižvelgiant į susidariusią situaciją, LR aplinkos misterijos iniciatyva LAMMC buvo parengta pilkųjų kiškių atkūrimo programa ir atitinkamos rekomendacijos, padėsiančios populiacijai atsigauti. Šios programos tikslas – atkurti ir išlaikyti gyvybingą rūšies populiaciją Lietuvoje kaip integruotą Europos ekosistemos ir kraštovaizdžio dalį. Parengtas kiškių buveinių vertę lemiančių veiksnių modelis, apimantis mažos, vidutinės ir didelės vertės kiškių gyvenimo sąlygas ir leidžiantis buveines suskirstyti pagal reikšmingumą. Kiškių buveinės prastos kokybės rodiklis yra jų gyvenamųjų plotų persidengimas ir didelis skaičius pereinamųjų vietų, kuriose jie nesimaitina ir nėra kitų gyvybinės veiklos žymių.
LAMMC Miškų institute tebevykdomas augalėdžių gyvūnų sąveikos su augalija monitoringas apima ir pilkojo kiškio populiaciją. Nuo 2003 m. LAMMC Miškų instituto mokslo ir mokymo medžioklės plotų vienete (MMMPV) kaupiami medžiojamųjų gyvūnų, taip pat ir pilkųjų kiškių, kasmetinės apskaitos duomenys. Tiriamųjų darbų rezultatai rodo vietinės populiacijos gausos stabilizavimo tendenciją, tačiau šalies mastu populiacijos apaugos būklė yra bloga.
Miškų instituto medžioklės plotų vienetas
Kiškis gyvena įvairiose vietose
Pilkąjį kiškį sutiksime ir soduose, parkuose bei kituose neurbanizuotuose plotuose. Šaltuoju laikotarpiu ir vėjuotomis dienomis pasirenka miškus, sodus, per darganą pereina į atviras vietas su gera apžvalga, kur slapstosi prie pavienių krūmų, tankios žolės salų, kupstų, gojelių pakraščiuose. Kiškiai nėra išimtinai prisirišę prie žemės ūkio paskirties plotų, kaip minima populiariose medijose ir moksliniuose šaltiniuose, tų šalių, kuriose vyrauja atviras kraštovaizdis.
Būdami mišraus ekotipo, žvėreliai ilgainiui prisitaikė apgyvendinti ir miškus. Jie teikia pirmenybę mozaikiškam kraštovaizdžiui, miškingoms ir nedirbamoms žemėms, buveinėms priklausomai nuo vietovės oro sąlygų, vyraujančių dirvožemių derlingumo, reljefo, laukų dydžio, teritorijos miškingumo ir medynų rūšinės sudėties, augaviečių, miško masyvuose susiformavusioms aikštelėms, retmėms, laukymėms, kitų miško savybių infrastruktūroms įvairiuose šalies gamtiniuose regionuose. Trumpalaikiai antropogeniniai veiksniai (derliaus nuėmimas, šienavimas ir kiti žemės ūkio darbai, šalutinis miško naudojimas, medžioklė), nors kiškius veikia tik sezoniškai, bet lemia ir gamtinių veiksnių poveikį.
Pilkųjų kiškių populiacijos apsauga priklauso ne tik nuo mitybos buveinių kokybės, bet ir buveinės apsaugos būklės. Šių būklių derinys yra pagrindinis jų populiacijos ekologinio vertinio kriterijus. Pažymėtina, kad apie mitybos būklės palankumą negalima spręsti vien pagal vartojamų augalų rūšinę sudėtį ir kiekį kiškio mitybos lauke. Tuomet seka klaidinga išvada apie gerą mitybos būklę, tačiau yra svarbu ir mitybos objektų pasiskirstymas, kiškių mitybos išrankumas ir buveinės apsaugos sąlygos. Mažėjant apsauginių plotų, pažeidžiamas saugos ir mitybos sąlygų balansas.
Apsaugos ir mitybos sąlygos dažniausiai nesutampa žemės ūkio plotuose, nutolusiuose nuo miško, kitų želdinių, kurie įvairina buveinę. Laukuose, ganyklose, pievose yra palankios mitybos sąlygos ir gera apžvalga, o miškuose apsaugos sąlygos stabilesnės.
Pilkųjų kiškių pamėgta buveinė Kuršių Nerijos kraštovaizdyje
Tinkamiausios vietos kiškių populiacijai
Ekologiniu atžvilgiu kiškiams labiausiai tinka plotai, kuriuose augalija pasiskirsčiusi grupėmis. Buveinės kokybę didina jos įvairovė (mozaikiškumas). Kiškių buveinių kokybę gerina pasėlių įvairovė, aukštų žolių (kiečių, pelynų, balandų, cikorijų, miglinių augalų) salų buvimas palei elektros perdavimo linijas, melioracijos griovius. Miškuose buveinių kokybę gerina II ir III amžiaus klasių medynai su vidutinio tankio grupinio padengimo ir retu traku, besiribojantys su I amžiaus klasės jaunuolynais. Kiškiams labiausiai tinka Šiaurės Rytų Lietuvos geobotaninis rajonas ir jo vakarinė lygumų dalis, Pietų Lietuvos geobotaninis rajonas ir jo Nemuno žemupio – Sūduvos žemumos dalis, Pajūrio žemumos dalis, iš jos – Pajūrio pušynų rajonas, Pietvakarių Žemaitijos lygumų, Nemuno deltos ir žemupio lygumų rajonai. Mažiau palankias gyvenimo sąlygas kiškiai turi Žemaitijos aukštumų rajone, Šiaurės Rytų Lietuvos geobotaninio rajono rytinėje dalyje ir Pietryčių smėlingosios lygumos bei Pietryčių plynaukštės rajonuose.
Pagal Tarptautinės raudonosios knygos (IUNC Red List) apsaugos būklę, pilkasis kiškis vis dar yra nekelianti susirūpinimo rūšis, tačiau kai kurios šalys (Norvegija, Vokietija, Austrija, Šveicarija) jį jau priskiria beveik nykstančių ir esančių pavojuje rūšių kategorijai. Pilkasis kiškis taipogi yra įrašytas į globojamų gyvūnijos rūšių sąrašą (Berno konvencijos III priedas). IUNC Kiškiažvėrių specialistų grupė (www.lagomorphspecialistgroup.org) pabrėžia tebevykstantį pilkųjų kiškių nykimą ir išsamesnių tyrimų būtinybę.
Parengė LAMMC Miškų instituto Miško apsaugos ir medžioklėtyros skyriaus
vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Olgirda Belova
