2022 m. gruodžio 22 d. būtų sukakę 100 metų, kai gimė Edvardas Armolaitis – žymus mokslininkas, gabus agronomas, savo gyvenimą paskyręs sodininkystės mokslui ir verslinės bei mėgėjiškos sodininkystės plėtrai.
Armolaitis gimė Maulių kaime, Pagirių valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Mokėsi Pagirių pradinėje mokykloje, Šėtos progimnazijoje, vėliau Ukmergės mokytojų seminarijoje. Prasidėjus karui mokytojavo, bet visada svajojo apie sodininkystę. 1945–1950 m. studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultete, jį baigęs įgijo mokslinio agronomo kvalifikaciją. Baigęs akademiją dirbo Dotnuvos selekcijos stotyje, mokytojavo Karklinių žemės ūkio mokykloje, vadovavo Vilkaviškio r. kolūkiui „Už taiką“. Nuo 1957 m. pradėjo dirbti Vytėnų bandymų stotyje mokslo darbuotoju. 1961 m. apgynė žemės ūkio mokslų kandidato (dabar – mokslų daktaro) disertaciją tema „Lietuvos pietvakariuose atrinktų obelų veislių, atmainų ir sėjinukų ūkinė ir biologinė charakteristika“. Disertacinio darbo moksliniu vadovu buvo garsus Lietuvos gamtininkas akademikas Tadas Ivanauskas. 1994 m., parašęs disertaciją „Obelų ir slyvų (su sėkliniais poskiepiais) auginimo būdų tyrimai“, tapo habilituotu daktaru.
Mokslininko kelią E. Armolaitis pradėjo tirdamas ir vertindamas Pietvakarių Lietuvoje auginamų sodo augalų veisles. Apibendrinti duomenys buvo paskelbti pirmojoje disertacijoje ir straipsnyje „Lietuvos TSR pietvakarių rajonuose išaiškintos vertingos vaismedžių veislės“. Vienos iš tuo metu aprašytų veislių ‘Kortlandas’ (‘Cortland’) obelys ir šuo metu sėkmingai auginamos versliniuose bei mėgėjiškuose soduose.
Tolesnę mokslinę veiklą E. Armolaitis susiejo su tuo laikotarpiu Lietuvoje vyraujančių stipraus augumo, dideliais atstumais įveistų obelų sodų intensyvinimu. Tankinant vaismedžius ir keičiant jų formavimo bei genėjimo sistemą buvo siekiama gauti gausų geros kokybės obuolių derlių. Naujai veisiamuose versliniuose soduose įdiegus E. Armolaičio sukurtą plačiajuostę ir siaurajuostę aukštaūgių sodų auginimo technologijas, buvo gerokai padidintas verslinių sodų produktyvumas, užtikrinta gera vaisių kokybė. Vietoj dideliais 10 × 10 arba 8 × 8 m atstumais pasodintų sodų, vaismedžiai pradėti sodinti tankiau – 6 × 4 arba 5 × 4 m atstumais, suformuojant ištisas derančių vaismedžių šakomis užpildytas 4 arba 3 m pločio juostas. Taikant šią juostinę vaismedžių auginimo technologiją, buvo kur kas efektyviau panaudojama saulės energija, tapo paprasčiau atlikti mechanizuotus sodo priežiūros darbus. Svarbiausia, kad taikant juostinę auginimo sistemą buvo galima mechanizuoti ir vaismedžių genėjimą.
Armolaitis daug tyrimų atliko ieškodamas tinkamiausių vainikų formų aukštaūgiams vaismedžiams, siekė sumažinti šio rankų darbui imlaus proceso sąnaudas. Neatsitiktinai, kuriant ir įdiegiant juostinį obelų auginimą, be pritaikytų tinkamų vaismedžių vainikų formų buvo sukurta ir mišraus genėjimo sistema, kai mechanizuotas vaismedžių genėjimas periodiškai kaitaliojamas su rankiniu. Nustatyta, kad taip galima padidinti sodo derlingumą neprarandant vaisių kokybės, o genėjimo darbai atpinga daugiau nei trečdaliu.
Be obelų priežiūros technologijų tobulinimo, E. Armolaitis daug dėmesio skyrė ir slyvų auginimui. Kartu su konstruktoriais iš Moldovos tobulino vaisių purtymo mašiną, skirtą mechanizuotai nuimti derlių. E. Armolaitis pritaikė slyvų sodų priežiūros technologijas, kad tokių mechanizmų darbas būtų sėkmingas – mechanizuotas derliaus nuėmimas gerokai atpigino perdirbti skirtų slyvų savikainą.
Armolaitis atliktus tyrimus apibendrino moksliniuose straipsniuose ir knygose. Svarbiausi leidiniai: „Vaismedžių genėjimas“ (1960, 1963), „Vaismedžių ir vaiskrūmių genėjimas“ (su R. Vosyliumi, 1967), „Dirvos laikymo būdai slyvų pomedžių juostose“ (1976), „Patarimai sodininkams mėgėjams“ (su bendraautoriais, 1978), „Kamienų aukščio įtaka slyvų augimui, derėjimui ir ištvermingumui žiemą“ (1983), „Intensyvus obelų sodas“ (su bendraautoriais, 1988), „Vaismedžių genėjimas ir perskiepijimas“ (1993), „Slyvų auginimas“ (1994).
Armolaitis stengėsi plačiai paskleisti savo mokslinių tyrimų rezultatus – jis buvo „Žinijos“ draugijos narys, skaitė paskaitas įvairiais verslinės ir mėgėjiškos sodininkystės plėtros klausimais ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. E. Armolaičio aktyvios mokslinės veiklos metu vyko sparti mėgėjiškų sodų plėtra. Ne tik verslinių, bet ir mėgėjiškų sodų savininkams reikėjo daug žinių įvairiais sodų veisimo ir priežiūros klausimais, o E. Armolaitis buvo nepakeičiamas lektorius ir konsultantas.
Armolaitis buvo pavyzdžiu jauniesiems kolegoms parodydamas, kad kiekvienas mokslinis darbas gali turėti tąsą ir būti pritaikomas versle arba visuomenės gyvenime. Jo darbai prasidėdavo mokslinės idėjos formulavimu, buvo įgyvendinami atliekant mokslinius tyrimus ir nesibaigdavo gautų rezultatų apibendrinimu bei paskelbimu. Tiksliųjų tyrimų rezultatai tuoj pat buvo diegiami versliniuose soduose, kad neštų naudą ir būtų matomi plačiajai visuomenei. To pavyzdžiu gali būti modernaus Pagirių sodininkystės ūkio kūrimas. Gabus ir energingas mokslininkas E. Armolaitis betarpiškai kuravo specializuoto sodininkystės ūkio vadovą bei ūkio specialistus ir užtikrino savo idėjų įgyvendinimą įveisiant ir prižiūrint tuo laikmečiu labai pažangius obelų bei slyvų sodus ir serbentų uogynus.
Armolaitis visada išliks jį pažinojusių atmintyje kaip iškilus mokslininkas, sugebėjęs įgyvendinti savo mokslinių darbų rezultatus. Jauniesiems mokslininkams vertėtų pasidomėti praeities iškilių asmenybių puoselėtomis vertybėmis. Savo ateitį kurkime ant kertinių praeities akmenų...
Edvardas Armolaitis mirė 1995 m. liepos 4 d., palaidotas Babtų kapinėse, Kauno r.
LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto
Sodininkystės technologijų skyriaus kolektyvas
