Pradžia Lietuvos
Agrarinių ir miškų
Mokslų centras
En

Lauko augalų selekcijai Lietuvoje – 100 metų

Lauko augalų selekcijai Lietuvoje – 100 metų

Augalų selekcija užtikrina augalininkystės pažangą. Mūsų valstybės kūrėjai tai suprato dar praėjusio amžiaus pradžioje, ir šiemet pažymime augalų selekcijos Lietuvoje šimtmetį.

Kaip teigia prof. Dionyzas Rudzinskas (1866–1954), idėją Dotnuvoje įkurti augalų selekcijos stotį pasiūlė agronomas J. Valiūnas. Pritarus Žemės ūkio ministrui J. Aleksai, 1922 m. kovo 1 d. buvo pasirašytas įsakymas dėl Dotnuvos selekcijos stoties įsteigimo prie jau veikusio Žemės ūkio technikumo, o jos vadovu buvo paskirtas prof. D. Rudzinskas.

Veiklos pradžia

Prof. D. Rudzinskas turėjo daug profesinių žinių ir praktinės patirties. Atvykdamas į Dotnuvą, atsivežė nuo 1903 metų paties surinktas genetines kolekcijas ir Maskvos selekcijos stotyje sukurtas linijas bei veisles, vėliau tapusias pirmųjų lietuviškų veislių pagrindu. Prieš tapdamas Maskvos selekcijos stoties vadovu D. Rudzinskas Vokietijos Breslau (dabar Vroclavas) universitete buvo išklausęs selekcijos kursą, padirbėjęs Breslau bandomajame lauke, aplankęs daug sėklininkystės kompanijų, Svalefo selekcijos stotį, 1911 m. – žymiausias JAV agronomijos stotis. Taigi Dotnuvos selekcijos stoties įkūrėjas buvo gerai susipažinęs su to meto pasauliniais selekciniais darbais.

Tarptautinių ryšių svarba

Kaip ir visam mokslui, augalų selekcijai labai svarbūs tarptautiniai ryšiai. Sprendžiant iš augalų selekcinių katalogų, kurie tęsiami iki šių dienų, Dotnuvos selekcijos stoties mokslininkai aktyviai bendravo su kaimyninių šalių selekcininkais, keisdavosi augalų genetiniais ištekliais. Ketvirtajame dešimtmetyje selekcijos stoties darbą gerokai pastūmėjo į priekį stoties darbuotojų stažuotės Švedijos, Danijos, Čekoslovakijos (dabar Čekija ir Slovakija), Škotijos, Vokietijos selekcinėse įstaigose. Viena svarbiausių užsienio komandiruočių buvo Zigmo Mackevičiaus (1898–1978), ką tik paskirto Dotnuvos selekcijos stoties direktoriumi (1932), ilgalaikė komandiruotė į Švediją ir Daniją, trukusi visą augalų vegetacijos laikotarpį. Po jos pagal įgytą patirtį buvo patobulinta selekcijos metodika ir praktika.

Administraciniai vingiai

Dotnuvos selekcijos stoties pavaldumas ne kartą keitėsi. Iki 1924 m. ji priklausė Dotnuvos žemės ūkio technikumui, nuo 1924 m. – Žemės ūkio akademijai, nuo 1928 m. – Žemės ūkio rūmų tyrimo įstaigai, o nuo 1939 m. – Žemės ūkio ministerijai.

1945 m. Dotnuvos selekcijos stotis buvo reorganizuota į Lietuvos selekcijos ir sėklininkystės institutą, o 1946 m. – į Lietuvos valstybinę selekcijos stotį su dviem selekcijos punktais – Savitiškio ir Karoliniškių. 1956 m. Dotnuvos selekcijos stotis buvo prijungta prie Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto ir tapo Javų bei Pašarinių žolių skyriais. Linų tyrimai buvo tęsiami Upytės bandymų stotyje (buvusi Savitiškio stotis), bulvių, lubinų, grikių, kai kurių daugiamečių žolių – Vokės filiale, pašarinių griežčių – Vėžaičių filiale, runkelių – Rumokų bandymų stotyje. 2010 m. šie padaliniai įėjo į Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro sudėtį.


Bulvių selekcijos laukai

Selekcijos centras

Svarbiu Lietuvos augalų selekcijos plėtros etapu galima laikyti 1972 m. įsteigtą Pašarinių kultūrų selekcijos centrą. Centro vadovu buvo paskirtas Henrikas Černiauskas, direktoriaus pavaduotojas mokslui. Selekcijos centro įkūrimas praplėtė požiūrį į selekcijos procesą. Greta Selekcijos ir pirminės sėklininkystės skyriaus buvo įkurtos Biochemijos ir fiziologijos, Genetikos ir citologijos, Sėklų tyrimo ir kontrolės, Mechanizavimo ir Dirbtinio klimato laboratorijos, Augalų fiziologijos ir dirbtino klimato skyrius. Pagal pirminį sumanymą, visų Selekcijos centro padalinių galutinis tikslas buvo konkurencingų pašarinių žolių veislių kūrimas Baltijos šalims ir Baltarusijai. Javų veisles turėjo kurti Baltarusijos selekcijos centras. Miežių ir avižų selekciją pavyko apginti įrodžius, kad miežiai yra pašariniai augalai, tačiau kviečių ir rugių selekcija buvo nutraukta. Lubinai, grikiai, bulvės ir toliau buvo selekcionuojami Vokės filiale. Praktika parodė, kad tai nepasiteisino. Dalis lietuviškų žolių veislių buvo rajonuotos Baltarusijoje, kai kurios yra auginamos iki šiol, tačiau Lietuvoje buvo registruotos tik kelios baltarusiškos javų veislės.

Po nepriklausomybės atkūrimo

Atkūrus šalies nepriklausomybę, buvo tęsiamos senosios programos ir atnaujinta žieminių kviečių bei rugių, o vėliau ir vasarinių kviečių selekcija. 1996–2004 m. selekcininkai tobulino augalų selekcijos programas, kad naujosios veislės atitiktų registracijos ES šalyse reikalavimus, pagal ŽŪM užsakymą rengė naujus sėklininkystės reikalavimus. Įstojus į ES, žemės ūkio augalų veislėms, be ūkinio vertingumo, prisidėjo dar vienas vertinimas – atitikimas originalumo – išskirtinumo, vienodumo ir stabilumo – kriterijams. Selekcininkai aktyviai domėjosi augalų veislių kūrimo, registracijos ir dauginimo klausimais. vyko stažuotis į Vakarų Europos valstybių bei JAV selekcijos įstaigas. Dėl per stažuotes gautų žinių ir naujų mokslinės informacijos galimybių buvo padaryti laikmetį atitinkantys selekcijos vystymo darbai. Tą paliudijo ir 1995 m. atliktas Žemdirbystės instituto tarptautinis įvertinimas pažymint, kad augalų selekcija yra pažangi ir vykdoma tarptautiniu lygmeniu.

Rezultatai

Iš viso Lietuvoje 1922–2021 m. sukurta 331 žemės ūkio, arba kaip buvo sakoma anksčiau, lauko augalų veislė. Patobulėjusios veislių kūrimo metodikos, turima selekcinė technika ir rinkos sąlygos leidžia registracijai pateikti daug daugiau nei ankstesniais metais veislių. Pavyzdžiui, 1922–1989 m. buvo sukurtos 8, o 1990–2021 m. buvo sukurta ir registruota 15 žieminių kviečių veislių. 2021 m. Nacionaliniame augalų veislių sąraše yra 29 javų, 4 bulvių, 1 linų, 21 pupinių, 38 miglinių žolių, 19 daržo, 13 sodo augalų veislių, sukurtų Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centre.


2021 metais į Nacionalinį augalų veislių sąrašą įtraukta nauja sėjamųjų žirnių veislė ‘Egle DS’

Pamąstymai apie praeitį ir ateitį

Žvelgiant į Lietuvos ir gretimų valstybių augalų selekcijos vystymosi istoriją galima teigti, kad didelę įtaką darė geopolitinė situacija. Kai XIX a. kūrėsi Vakarų Europos sėklininkystės kompanijos su selekcijos padaliniais, Lietuva buvo Rusijos imperijos pakraštys. Net pačioje Rusijoje augalų selekcija pradėta tik XX a. antrajame dešimtmetyje, nuo Vakarų Europos atsiliekant 30–50 metų. Po neilgo, bet veržlaus Lietuvos tarpukario laikotarpio, po sovietų okupacijos augalų selekcija buvo iš esmės atskirta nuo sėklininkystės kaip ekonominės veiklos. Tokia sistema ir buvo paveldėta po nepriklausomybės atkūrimo. Tuo metu Vakarų Europoje sparčiai vystėsi sėklininkystės ir agroserviso kompanijos, iki šiol turinčios įvairaus pavaldumo savo augalų selekcijos padalinius. Jos rūpinasi savo veislių rinkodara, yra suinteresuotos selekcijos efektyvumu ir žino, kad progresui būtinos investicijos. Lietuvos selekcininkams konkuruoti su užsienio kompanijomis nelengva, bet įmanoma, jei tik šalies plėtros uždaviniai, mokslo administravimo grandinė ir selekcininkų pastangos susijungs į vieną tikslinį konglomeratą.

Augalų selekcija yra įdomi, šaliai naudinga, bet daug pastangų ir atsidavimo reikalaujanti veikla.


Šioje vietoje tęsiami selekciniai darbai jau 100 metų, nuotraukoje doc. dr. Vytautas Ruzgas

 

Straipsnį parengė akad. dr. Vytautas RUZGAS

En