Pradžia Lietuvos
Agrarinių ir miškų
Mokslų centras
En

Seminaras-lauko diena IŠSKIRTINIAI AUGALAI

Seminaras-lauko diena IŠSKIRTINIAI AUGALAI

Rugsėjo 30 d. LAMMC ekologinės sėjomainos eksperimentų laukuose įvyko seminaras-lauko diena „Išskirtiniai augalai“, skirta sužinoti apie netradicinius ilgos vegetacijos maisto ir nemaisto paskirties augalus. Programa

Renginio metu buvo aptarti netradicinių augalų vegetacijos, auginimo ir derliaus nuėmimo ypatumai, veislių skirtumai. Taip pat dr. Lina Šarūnaitė pristatė LAMMC ir Žemės ūkio ministerijos projektą „Bolivinės balandos (Chenopodium quinoa), sėjamojo avinžirnio (Cicer arietinum) ir burnočio (Amaranthus) auginimo technologijų parengimas“.

 

Dr. Lina Šarūnaitė ir dr. Irena Deveikytė papasakojo apie bolivines balandas ir burnočius – vertingus maistinėmis medžiagomis su gausybe būtinų aminorūgščių ir dideliu kiekiu vitaminų bei mineralų augalus. Dėl šios savybės bolivinės balandos pateko į pasaulinę rinką, yra tiriamos ir skatinamos vartoti už jo kilmės – Andų regiono – ribų. Tyrėjai taip pat pripažino šio augalo didelį genetinį kintamumą, kuris leidžia augti ir prisitaikyti prie nepalankių aplinkos sąlygų.

Burnočiai kildinami iš Centrinės ir Pietų Amerikos, tačiau vis labiau domimasi jų auginimu ir vidutinio klimato regionuose. Lietuvoje burnočiai paplitę plačiau nei bolivinės balandos, tačiau auginant šių rūšių augalus susiduriama su didele problema – jautrumu piktžolių konkurencijai, nes po sudygimo jie auga lėtai. Ekologinėje žemdirbystės sistemoje piktžolės naikinamos mechaniškai, t. y. ravint arba purenant tarpueilius. Taikant intensyvios žemdirbystės sistemą nėra registruotų herbicidų, skirtų kontroliuoti piktžolėms šiuose augaluose. Patręšus azoto trąšomis galima padidinti šių augalų sėklų derlių ir pagerinti jų kokybę. Taigi, svarbu ištirti šių naujų, perspektyvių augalų auginimo pagrindinius technologinius rodiklius – augimo, vystymosi ir derliaus formavimosi dėsningumus, taikant ekologinio ir intensyvaus ūkininkavimo praktikas Lietuvos klimato sąlygomis.

Dr. Karolina Barčauskaitė pristatė perspektyvų, tačiau nepelnytai užmištą vienametį augalą – pluoštines kanapes.

Pastarųjų metų duomenys rodo, kad susidomėjimas pluoštinėmis kanapėmis didėja. Europoje daugiausia pluoštinių kanapių žaliavos užauginama Prancūzijoje. Statistikos departamento duomenimis, 2019 m. Lietuva pagal užauginamų pluoštinių kanapių kiekį užėmė antrą vietą. Dėl nepalankių politinių sprendimų šis kiekis 2020 m. sumažėjo.

Pluoštinių kanapių biologiniam potencialui didelės įtakos turi šalies klimato sąlygos. Tai pavasarinėms šalnoms jautrūs augalai; jų nereikia skubėti pasėti anksti pavasarį, geriausia palaukti, kol dirva įšils iki 10–12 laipsnių. Sėjos metu dirva turėtų būti pakankamai šilta ir drėgna, tuomet kanapės greitai sudygsta, pradeda vešėti, užaugina didelį kiekį biomasės, pradeda stelbti piktžoles.

Kanapės labai tinka įterpti sėjomainoje. Tai ekologiški augalai, kuriems užauginti nėra taikomos cheminiai augalų apsaugos produktai: insekticidai, fungicidai, herbicidai. Gerai išsivysčiusi ir vešli šaknų sistema pagerina dirvožemio savybes. Pluoštinių kanapių augalai dėl gerai išsivysčiusios šaknų sistemos geba pasisavinti maisto medžiagas iš gilesnių dirvožemio sluoksnių, todėl augalas nėra itin jautrus tręšimui.

Mūsų šalyje kanapės auginamos pluoštui ir sėkloms, tačiau pasaulinėje rinkoje yra daugiau nei 25 tūkst. iš kanapių pagamintų produktų. Potencialą būti perdirbtas turi visas augalas: sėklos – maisto pramonėje, jų išspaudos – biogranulių gamyboje, siekiant pagerinti granulių šilumines savybes arba kaip rišamoji medžiaga. Kanapių žiedai yra biologiškai aktyvių medžiagų šaltinis, iš jų išgaunami kanabinoidai naudojami kosmetikos, medicinos, maisto pramonėje. Lapai taip pat gali būti panaudoti įvairiapusiškai: iš jų gaminama arbata, mulčias arba tiesiog paliekami įterpti į dirvą kaip azoto šaltinis. Stiebai labiausiai vertinami dėl pluošto, iš jų gaminami spaliai, popierius, tekstilė, mulčias, biokuras ir kt.

Dr. Vilmos Kemešytės teigimu, ŽI Žolių selekcijos skyriuje plačiausios selekcinės programos vykdomos su miglinėmis ir pupinėmis žolėmis pašarui: liucernomis, dobilais, svidrėmis, eraičinais, motiejukais ir kt. Šiuo metu yra registruota daugiau kaip 40 pašarui tinkančių lietuviškų žolių veislių. Taip pat selekcionuojamos žolės vejoms ir specialioms reikmėms: biokurui, pažeistų dirvožemių atkūrimui, žydinčioms juostoms, kraštovaizdžio apželdinimui.

Šią vasarą buvo galimybė įvertinti žolių plastiškumą vyraujant sausiems ir karštiems orams. Pagal tolerantiškumą sausroms ir aukštoms temperatūroms išsiskyrė miglinių žolių rūšys ir veislės. Skirtumai itin išryškėjo sėjos metų augynuose. Į nepalankius veiksnius mažiausiai reagavo svidrės ir svidrių tipo eraičinsvidrės, o eraičino tipo veislių sudygo apie 30 proc., tikrųjų eraičinų ir šunažolių veislių – apie 50–70 proc. žolių. Iš tikrųjų eraičinų grupės geriausiai sudygo tetraploidinė veislė ‘Raskila’. Pašarinių motiejukų, nendrinių eraičinų ir nendrinių dryžučių sudygimas siekė tik 10–30 proc. Pupinių žolių sudygimui nepalankios sąlygos turėjo mažai įtakos.

Dr. Monikos Toleikienės teigimu, sojos sulaukia vis daugiau nemažos dalies ūkininkų dėmesio. Šis augalas patrauklus dėl savo unikalios sudėties ir prekinės paklausos. Didelis kiekis visos aminorūgščių grandinės baltymų (35–40 proc.) ir riebalų (18–23 proc.) lemia didelę jų supirkimo kainą rinkoje, be to, geras perspektyvas turi ekologiškai auginamos sojos.

LAMMC institute atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad techniniai sprendimai – sėjos laikas, tarpueilių plotis ir sėklų inokuliacija – gali daryti reikšmingą įtaką ekologiniu būdu auginamų sojų derliui.

Iš netradicinių augalų mažiausiai ištirti yra avinžirniai. Lietuvoje iki šiol nebuvo išsamių, tinkamai finansuojamų šių augalų tyrimų. Viena iš priežasčių – nepagrįstas teiginys, kad šalies klimatas nėra tinkamas avinžirniams.

Žemdirbystės institute pradėtas tirti avinžirnių ir sojų auginimas bei produktyvumas šalies klimato sąlygomis, apsauga nuo kenkėjų, piktžolių kontrolės būdai ir šių augalų įtaka kitiems augalams sėjomainos rotacijoje. Tiriama sėjos laikas, sėklos norma, įsėliai, akėjimas, tarpueilių purenimas, herbicidų panaudojimas, inokuliavimas azotą fiksuojančiomis bakterijomis, azoto kaupimo ir perdavimo efektyvumas augalus auginant ekologinėje ir tradicinėje ūkininkavimo sistemose.

Dr. M. Toleikienės teigimu, LAMMC Žemdirbystės instituto mokslininkai noriai dalijasi pastarųjų metų tyrimų rezultatais, kviečia ūkininkus atvykti ir apžiūrėti šių augalų bandymų laukus, kitais metais lauko dienų, konferencijų metu užduoti klausimus ir kartu ieškoti atsakymų.

Doktorantė Aušra Bakšinskaitė pristatė LAMMC auginamus nemaisto paskirties augalus: miskantus (drambliažoles), sidas, pavėsinius kiečius, geltonžiedžius legėstus. Tai yra daugiamečiai, daug priežiūros nereikalaujantys augalai. Vienoje vietoje augdami net iki 20 metų, jie dirvožemyje kaupia anglį, gerina jo struktūrą ir kartu yra puikus gyvūnų bei paukščių prieglobstis. Savo savybėmis šie augalai reikšmingai prisideda prie aplinkosaugos, ypač bioįvairovės didinimo. Nemaisto paskirties augalų panaudojimo galimybės gana plačios – nuo biokuro iki sudėtingų natūralios biomasės gaminių, pavyzdžiui, bioplastiko, struktūrinių detalių ir kt.

LAMMC mokslininkai jau gali ūkininkams pasiūlyti šių netradicinių augalų auginimo technologijas, tačiau tam, kad būtų paskatintas jų naudojimas, būtinos naujos ir inovatyvios perdirbimo technologijos.

Renginio dalyviai galėjo susipažinti su išskirtiniais augalais ir sužinoti naudingos informacijos apie jų auginimo ypatumus bei iššūkius ir mokslinius tyrimus, vykdomus LAMMC.

En