Prof. habil. dr. Gediminas Staugaitis
LAMMC Žemdirbystės instituto Agrocheminių tyrimų laboratorijos vadovas, vyriausiasis mokslo darbuotojas
Kada ir kodėl nusprendėte tapti mokslininku?
Jaučiau, kad turiu tam polinkį. Būdamas moksleivis skaičiau daug fantastikos knygų, žiūrėjau to žanro filmus. Mane domino tai, ko nėra, ką reikia sukurti. Pavyzdžiui, šiandien domiuosi lietuvių senąja istorija ir mitologija, filosofija, poezija. Ieškau atsakymų į klausimus, koks mano tikslas Žemėje, mano tautoje, šeimoje, darbe? Nejaugi aš tik vartotojas...
Kas Jus žavi ir įkvepia Jūsų darbe?
Ateina pas mane žemdirbys ir sako: ką beauginčiau šiame lauke, niekas neauga. Va tuomet ir pradedi dirbti kaip tikras mokslininkas. Vadovėlių arba straipsnių neužtenka. Agrocheminių tyrimų laboratorijoje esame darę visokiausių tyrimų, sprendėme pačias įvairiausias problemas. Kai Alytuje įvyko padangų gaisras, mūsų specialistai tuoj pat sureagavo ir jau po savaitės žinojome užterštos teritorijos plotą ir kokiomis medžiagomis ji užteršta. Valstybiniu mastu apie tai buvo oficialiai buvo pranešta tik po dviejų mėnesių, gavus brangiai apmokėtų tyrimų užsienyje išlaidas. Tuomet ir atsiskleidžia kvalifikacija, organizuotumas, sprendimo būdai...
Kodėl jaunuoliai turėtų rinktis mokslininko/-ės kelią?
Jei neturite potraukio mokslui, jokiu būdu nesirinkite mokslininko specialybės. Tuomet nukentėsite pats ir jūsų šeima. Mokslininkas be galo daug laiko turi skirti darbui, o algos juokingos. Čia kaip sporte – jei nori rezultato, reikia beprotiškai daug dirbti. Be to, jei eisite mokslininko keliu, vėliau keisti specialybę gali būti labai problematiška. Gerai žinoti vadovėlius, naujausius straipsnius, teisinius dalykus – tai dar ne mokslas. Reikia iš savęs išspausti ateities viziją, numatyti, kokiais keliais geriausiai pasiekiami iškelti tikslai, kad pasitvirtintų jūsų iškeltos hipotezės. Reikia lakios vaizduotės.
Kaip ateityje keisis agronomijos ir miškotyros mokslai?
Į tai atsakyčiau Juozo Erlicko žodžiais: „Sėdžiu ant kalnelio ir žiūriu, kaip mano gyvenimas rieda į pakalnę“.
Mes labai mėgstame sureikšminti tai, kas vyksta dabar, palyginus su tuo, kas buvo. O praeityje rastais sprendimais tikrai galime didžiuotis. Buvo mokslininkų mokyklos, parašyti vadovėliai, atlikta daugybė bandymų, buvo daug kvalifikuotų mokslininkų, galinčių pasiūlyti įvairių sprendimų. Esame tos mokslininkų mokyklos tęsėjai. Be to, netolimoje praeityje įvyko daug politinių ir ekonominių įvykių. Buvo dvarų ūkiai; po reformos kaimo žmonės ėmė patys ūkininkauti, kol susikūrė stiprūs ūkininkų ūkiai. Vėliau kolūkių kūrimas ir jų era, po to vėl palaipsnis grįžimas į privačius ūkius. Išgyventi du pasauliniai karai. Žemės ūkio gamybos subjektai reikalavo nevienodo agronominio mąstymo, valdymo, mokslinių žinių ir tyrimų duomenų. Per trumpą laiką buvo pasiekta fantastinių rezultatų. Tokių pokyčių neišgyveno nė viena Vakarų Europos šalis.
Šiandien didžiuojamės pasauline mokslo pažanga – stambia ir modernia technika, agrarininkams skirtomis kompiuterinėmis programomis, kuriamomis kosminėmis technologijomis, genetikų pasiekimais. Tai didžiulės potencinės galimybės, tačiau daugiau dėmesio reiktų skirti ekologijai, kurti didesnės pridėtinės vertės žemės ūkio gamybos produkciją, plėsti produkcijos sortimentą, šalia stambiųjų rasti vietos ir mažiesiems gamintojams.
Šiuo metu mokslininkų ir pedagogų potencialas yra gerokai mažesnis nei buvo anksčiau, esame per daug specializavęsi, trūksta universalumo, taip pat gerų specialybinių vadovėlių ir knygų.
