Žaliasis kursas ir kiti strateginiai dokumentai, jų gyvendinimas kviečia įvairiems pokyčiams visoje maisto–žemės ūkio vertės grandinėje: nuo augalinės žaliavos auginimo iki vartotojo, visuomenės. Birželio 17 d. vykusios konferencijos „Žaliasis kursas: augalų mityba ir tręšimo mažinimo aspektai“ tikslas – padiskutuoti ir išryškinti maisto medžiagų nuostolių mažinimo agroekosistemose aspektus. Programa
Organizatoriai: Lietuvos mokslų akademijos Žemės ūkio ir miškų mokslų skyrius, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras
Renginio pradžioje Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro direktorius dr. Gintaras Brazauskas, Lietuvos mokslų akademijos prezidentas akad. Jūras Banys ir Lietuvos mokslų akademijos viceprezidentas, Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus pirmininkas akad. Zenonas Dabkevičius akcentavo, kad besikeičianti trąšų politika Europoje reikalauja pokyčių. Tiek moksliniame, tiek praktiniame lygmenyje turime ieškoti alternatyvų sintetinėms trąšoms ar bent jau mažinti jų naudojimą.
Vienos iš renginio organizatorių, Lietuvos mokslų akademijos Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus narės, LAMMC Žemdirbystės instituto Augalų mitybos ir agroekologijos skyriaus vyriausiosios mokslo darbuotojos dr. Žydrės Kadžiulienės teigimu, dideli kiekiai cheminių elementų neigiamai veikia dirvožemį, vandenį ir aplinką. Dažnai nurodoma, jog vienas teršėjų yra žemės ūkis, augalams tręšti naudojantis azoto ir kitas mineralines bei organines trąšas. Tačiau augalai turi gauti laiku ir reikiamą kiekį bei santykį mitybos elementų, taip pat ir dirvožemio bei aplinkos sąlygos turi būti tinkamos, o tai nėra taip lengva suderinti.
Iki XX a. 8-ojo dešimtmečio mineralinių trąšų azotas buvo įvardijamas kaip maisto gamybos variklis, tačiau vėliau atkreiptas dėmesys į jo sukeliamus neigiamus padarinius. Moksliniuose straipsniuose, apžvalgose, konferencijose pateikiami duomenys atskleidžia didėjančias nitratų koncentracijas upėse, ežeruose, gruntiniuose vandenyse, šuliniuose, netgi vandenynuose. Dėl azoto pertekliaus ši problema tampa vis aktualesnė.
Kviestinis lektorius iš JAV Lehigh universiteto prof. Jonas Baltrušaitis pristatė uždarą azoto ciklą: sudėtingą pagrindinės maisto medžiagos cirkuliacijos istoriją chemijos inžinerijos atžvilgiu. Aptartas azoto panaudojimo efektyvumas, kuris gali būti matuojamas pagal keturis aspektus: kiekį, šaltinį, laiką ir vietą.
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Agrocheminių tyrimų laboratorijos vadovas akad. Gediminas Staugaitis kalbėjo apie trąšų mažinimo ir optimizavimo strategiją Lietuvoje. Augaluose nustatyta azoto koncentracija leidžia spręsti apie jų aprūpinimą azotu: yra optimalus kiekis, trūkumas ar perteklius. Augalams skirta didesnė norma azoto trąšų įterpiama keletą kartų, prieš augalų sėją arba sodinimą ir jų augimo metu. Lapuose nustačius optimalią arba didelę azoto koncentraciją, numatyto papildomo tręšimo azotu būtų galima ir atsisakyti, trąšų naudojimą (ir taršą) sumažinant bent penktadaliu (papildomai tręšiama apie 30–45 kg/ha N) ir, tikėtina, neprarandant potencialaus derliaus.
LAMMC Žemdirbystės instituto Javų selekcijos skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas akad. Vytautas Ruzgas parengė pranešimą tema „Augalų selekcija – genetinis atsakas aktualiems sprendimams“. Augalų selekcijos atsakas į Žaliojo kurso keliamus uždavinius turėtų būti veislių, tinkamų tausojamajai ir ekologinei ūkininkavimo kryptims, kūrimas. Naujų genotipų tikslinės savybės turėtų būti efektyvesnis maisto medžiagų ir saulės spinduliuotės panaudojimas, natūralus piktžolių augimo slopinimas ir atsparumas ligoms. Didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas pupinių augalų selekcijai ir auginimui kaip galimybei papildyti dirvožemio maisto medžiagų atsargas natūraliai sintetinamu azotu. Ateities augalų selekcijos iššūkis – sukurti naujo ekologinio tipo standartines ir daugialinijines veisles, atitinkančias naujojo ES ekologinės gamybos reglamento reikalavimus.
Renginio pabaigoje aplankyti LAMMC lauko eksperimentai, pristatyti įvairūs augalai ir skirtingos jų auginimo technologijos.
