Prasidėjus žiemkenčių vegetacijai, laukia pirmieji darbai – žiemkenčių tręšimas. Tikrąja žiemkenčių vegetacijos pradžia priimta laikyti naujų audinių susidarymo arba lapelių ir naujų šaknelių augimo tarpsnį.
Vėlyvas šių metų pavasaris dar nepažadino augalų, laukuose kviečiai dar nevegetuoja ir nėra išauginę naujų šaknelių. Taigi, tręšti dar kiek ankstoka. Azoto trąšas išbėrus per anksti, nevegetuojantys augalai jo nespėja pasisavinti. Gausiau palijus, nemaža azoto dalis būtų nuplauta į gilesnius dirvožemio sluoksnius ir į gruntinius vandenis.
Taigi, pirmasis darbas, kurį reikia atlikti prieš pilant trąšas į tręšiamąsias, yra dirvožemio ėminių paėmimas iš 0–60 cm sluoksnio ir jų analizė. Šie darbai turi būti atlikti labai operatyviai. Tinkamas sprendimas dėl pirmojo tręšimo bus priimtas, jeigu žinodami mineralinio azoto kiekį savo žiemkenčių laukuose pagal jį koreguosime pradinės trąšų normos dydį.
Įvairiuose šalies regionuose mineralinio azoto kiekis praėjusį rudenį buvo nevienodas – jis varijavo nuo 40 iki 65 kg/ha, todėl savaime suprantama, kad jis skirsis ir šį pavasarį.
Mineralinio azoto pokyčius žiemos laikotarpiu lemia kritulių kiekis ir dirvos įšalas. Dotnuvos meteorologinės stoties duomenimis, lapkričio–vasario mėnesiais iškrito apie 110 mm kritulių. Kadangi sniegas užklojo neįšalusią žemę, įšalas tik vasario mėnesį kurį laiką siekė 2 cm. Tikėtina, kad esant tokioms žiemos sąlygoms nemaža dalis mineralinio azoto buvo nuplauta į gilyn, ir jo normą reikės šiek tiek didinti.
Siekiamam derliui išauginti reikalinga N trąšų norma turi būti suplanuota jau iš rudens pagal dirvožemyje esantį azoto, fosforo ir kalio kiekį:
Jei šiemet pavasarį kuriame lauke būtų nustatyta 60–70 ar 70–80 kg/ha Nmin, sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiuose N normą būtų galima sumažinti atitinkamai 10 ir 20 kg/ha.
Taigi, kuo dirvožemyje yra mažiau mineralinio azoto, tuo didesnė turėtų būti jo pradinė norma. Tačiau, atsižvelgiant į ekologinius reikalavimus, pradinės normos dydis gali svyruoti nuo 60 iki 90 kg/ha: žieminiams kviečiams ir žieminiams rapsams rekomenduojama išberti ne daugiau kaip 90 kg/ha N, žieminiams kvietrugiams (kur jie išliko) – 60 kg/ha N. Šių normų didinti nerekomenduojama, kad augalai, esant palankiam dirvos drėgmės ir temperatūros režimui, ją sugebėtų įsisavinti iki papildomo tręšimo.
Tręšiant pavasarį nereikėtų ignoruoti sieros (S), kuri yra svarbi įsisavinant azotą. Žieminius rapsus rekomenduojama tręšti 20–40 kg/ha S, javus – per pusę mažesne norma – 10–20 kg/ha S. Rapsus siera galima tręšti kito tręšimo metu amonio sulfatu.
Prieš tręšiant reikėtų įvertinti pradedančio vegetuoti pasėlio peržiemojimą ir tankumą. Stipriuose, neišretėjusiuose pasėliuose, iš kurių tikimasi didesnio nei vidutinis derliaus, taikoma intensyvi technologija ir tręšiama subalansuotai, o mikroelementų kiekiui dirvožemyje esant mažesniam nei vidutinis augalams reikalingas jų kiekis, reikėtų naudoti mikroelementines trąšas. Tai galima daryti tręšimą derinant su skystųjų trąšų purškimu. Renkantis įvairius antistresinius ir gaivinančius tirpalus, reikėtų įvertinti jų ekologinę ir ekonominę jų naudą.
Pirmuoju pavasario vegetacijos laikotarpiu, nuo krūmijimosi pabaigos iki bamblėjimo pradžios, žiemkenčiai sunaudoja beveik pusę – per 40 proc. – viso įsisavinamo azoto. Dėl to labai atsakingai reikia apskaičiuoti pradines azoto trąšų normas. Pirmojo tręšimo negalima nukelti į bamblėjimo pradžią. Krūmijimosi pabaigoje jausdamas azoto trūkumą, augalas prasčiau krūmijasi, išaugina mažiau šalutinių stiebų, suformuoja mažiau varpos ašies narelių, t. y. trumpesnes varpas su atitinkamai mažiau grūdų. O šie rodikliai yra vieni svarbiausių derliaus struktūros elementų. Laiku atliktas pradinis žieminių rapsų tręšimas paskatins gausų šoninių šakų formavimąsi ir turės teigiamos įtakos derlingumui.
Dr. Daiva Janušauskaitė,
LAMMC Žemdirbystės instituto Augalų mitybos ir agroekologijos skyriaus
vyresnioji mokslo darbuotoja
