Gegužės 14–19 dienomis JAV Denverio mieste, Hyatt Reagency konferencijų centre, vyko atsparumo herbicidams tyrėjų konferencija „Globalus atsparumo herbicidams iššūkis“, kurią organizavo Atsparumo herbicidams veiklos komitetas (Herbicide Resistance Action Committee). Jos metu pristatyti su piktžolių atsparumu herbicidams susiję tyrimai, vyko įvairūs seminarai ir diskusijos. Konferencijos darbe dalyvavo 328 delegatai iš 24 šalių. LAMMC Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Ona Auškalnienė pristatė stendinį pranešimą apie atsparumo herbicidams tyrimus Lietuvoje.
Kodėl toks didelis dėmesys skiriamas būtent piktžolių atsparumui herbicidams? Tai globali ir vis didėjanti problema. Dar prieš du dešimtmečius atrodė, kad problema yra svarbiausia Australijos ūkininkams, nes ši šalis juokais vadinama „atsparumo herbicidams sostine“ – šiandien šios šalies 99 % laukų augančios svidrės yra atsparios ALS ir ACC grupių herbicidams.
Ši problema vis didėja ir JAV, kur įvairių augalų pasėliuose naudojamas glifosatas, todėl daug atsparumo atvejų fiksuota būtent šiam herbicidui. Europoje didžiausia problema yra pelinio pašiaušėlio ir dirvinės smilguolės atsparumas ACC ir ALS inhibitoriams. Kitose šalyse viena pagrindinių piktžolių, atsparių herbicidams – Kochia scoparia, balandinių šeimos augalas. Kai kurios šios piktžolės populiacijos atsparios ir auksinų grupės herbicidams.
Nauja problema, kuriai buvo skirtas nemažas dėmesys – didėjantis atsparumas auksinų grupės herbicidams. Auksinų grupė šiuo atžvilgiu laikoma viena mažiausiai pavojingų, vis dėlto grėsmė nuolat didėja. Kodėl tai vyksta? Pasak šios srities mokslo pradininko australų mokslininko prof. Stephen Powles, tai gamtinės evoliucijos padarinys, ir nereikia norėti, kad žmonėms naudojant vienokias ar kitokias priemones gyvoji gamta, t. y. piktžolės, visai nereaguotų. Piktžolės egzistuoja seniau nei kultūriniai augalai, nepaisant to, kad žmonės įvairiais būdais stengiasi jas sunaikinti. Atsparumas – tai gamtos atsakas į cheminę piktžolių kontrolę.
Herbicidų „aukso amžius“ – 1990–2000 metai, kai piktžolių kontrolei buvo registruota daugybė naujų medžiagų. Šiandien dėl padidėjusių gamtosaugos reikalavimų ir kitų priežasčių sukuriama itin mažai naujų veikliųjų medžiagų, jau nekalbant apie naujų veikimo grupių preparatus, todėl tenka verstis su turimais herbicidais.
Didelė reikšmė suteikta ir piktžolių genomo tyrimams: sudaryta iniciatyvinė grupė, kuri tirs dešimties labiausiai linkusių būti atspariomis piktžolių genomą; šioje grupėje Europai atstovauja dr. Paul Neve iš Rotamstedo, Jungtinės Karalystės.
Viso renginio leitmotyvas – ieškoti naujų piktžolių kontrolės būdų, išsaugoti turimas herbicidų veikliąsias medžiagas, ieškoti ūkininkų švietimo formų. Naujai įvertintas ir herbicidų naudojimas mažomis normomis: anksčiau manyta, kad jos padeda kontroliuoti piktžoles ir turi nedidelės įtakos jų atsparumo atsiradimui, o dabar vėl kategoriškai rekomenduojama naudoti visą herbicido normą ir siekti maksimalaus efektyvumo.
Dr. Ona Auškalnienė, Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja
