2019 m. spalio 24 d. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Žemdirbystės institute vyko mokslinė-praktinė diskusija „Lietuvos dirvožemių būklė: dabartis ir perspektyvos“. Renginys sulaukė didelio ne tik mokslininkų, bet ir ministerijų, verslo atstovų, ūkininkų ir kitų žmonių dėmesio.
Dirvožemis, kaip Lietuvos geoekologinės įvairovės ir stabilumo pagrindas bei pagrindinė žemės ūkio gamybos priemonė, yra vienas pagrindinių išteklių. Jo tvaraus naudojimo užtikrinimas bei su tuo susijusių problemų sprendimo klausimai yra ypač aktualūs. Pasireiškiantys pagrindiniai Lietuvos dirvožemių tvarumą mažinantys degradacijos veiksniai – organinės medžiagos kiekio mažėjimas, dirvų suslėgimas, rūgštėjimas, erozija, dirvožemių užterštumas ir biologinės įvairovės mažėjimas – kelia susirūpinimą mokslui ir gamybai.
Lietuvoje vyrauja mineraliniai dirvožemiai, kuriuose organinės medžiagos kiekis labai įvairus. Šiomis medžiagomis turtingose dirbamose dirvose humuso kiekis būna 3-4%, o neturtingose – 1% ir mažiau. Vidurio Lietuvos žemumoje susiformavę dirvožemiai ant karbonatingų uolienų yra humusingesni už kitų gamtinių regionų dirvožemius. Kintant klimatui ir keičiantis taikomų technologijų spektrui, keičiasi ir organinės medžiagos sankaupos sukultūrintose dirbamose dirvose. Kokiu laipsniu ir kokia kryptimi kinta dirvų humusingumas plačiai tyrė ir tiria mūsų šalies mokslininkai.
Būtent dėl šios priežasties LAMMC Žemdirbystės institute buvo suorganizuotas renginys, kuriuo siekta įvertinti esamą situaciją Lietuvoje bei numatyti tvaraus dirvožemio naudojimo viziją ateityje.
Mokslinę-praktinę diskusiją „Lietuvos dirvožemių būklė: dabartis ir perspektyvos“ pradėjo LAMMC direktorius dr. Gintaras Brazauskas, kuris akcentavo, kad pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie Lietuvos dirvožemių nykimą, todėl dabar yra tinkamas metas visiems tai garsiai aptarti, pamąstyti, ar dar turime laiko ir kokiomis priemonėmis galėtume gerinti situaciją. Mūsų šalyje aptinkama 12 tipologinių grupių dirvožemių, kuriuos veikia tiek natūralūs, tiek žmogaus paveikti degradacijos procesai.
LAMMC direktorius dr. Gintaras Brazauskas
Renginys prasidėjo moksliniais pranešimais. Pirmasis pranešėjas – LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorijos direktorius, vyriausiasis mokslo darbuotojas akad. Gediminas Staugaitis.
„Dirvožemis, oras, vanduo – tai pagrindiniai aplinkos ištekliai duodantys pagrindą gyvybei egzistuoti. Dirvožemis jungia ir keičia Žemės, oro, klimato, paviršinio ir požeminio vandens bei visos ekosistemos būklę. Dirvožemis tiesiogiai ir netiesiogiai yra augalų, žmonių ir gyvūnų gyvenimo terpė. Tai namai milijardams mikroorganizmų, daugybei mikroskopinių organizmų, sliekų ir kt. Nors dirvožemis Lietuvai yra toks pat svarbus, kaip oras ir vanduo, tačiau dirvožemio apsauga toli gražu nesulaukia tokio dėmesio kaip pastarieji“, – aiškino akademikas.
Akad. Gediminas Staugaitis išskyrė galimus dirvožemio derlingumą mažinančius veiksnius: sėjomainos nebuvimas, organinių medžiagų (humuso) mažėjimas, dirvožemio rūgštėjimas, nesubalansuotas tręšimas, vandens ir vėjo erozija, dirvožemio tarša kenksmingomis medžiagomis, dirvožemio tankėjimas ir gerų fizikinių savybių praradimas, dirvožemio humusingojo sluoksnio praradimas (nukasimas, nustumdymas) ir sandarinimas (užstatymas ir uždengimas). Mokslininkas įžvelgia ir dirvožemio specialistų trūkumą bei dirvožemio apsaugą užtikrinančių įstatymų stoką.
Pranešimo metu buvo dalijamasi daugiau nei pusšimčio metų dirvožemio tyrimų palyginimais, pateikti naujausi duomenys, didžiausių problemų sprendimo būdai, įvardytos dirvožemio būklės perspektyvos ateityje.
LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorijos direktorius, vyriausiasis mokslo darbuotojas akad. Gediminas Staugaitis
LAMMC Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vedėjas, vyriausiasis mokslo darbuotojas, ilgalaikės LAMMC mokslo programos „Žemės ūkio bei miško dirvožemių našumas ir tvarumas“ vadovas dr. Virginijus Feiza kalbėjo apie tvarų dirvožemių naudojimą. Mokslininkas savo pranešimą pradėjo vaizdžia 1914 m. savaitraščio „Aušra“ nuotrauka, kurioje pavaizduotas akmenimis nusėta Rytų Lietuvos žemė. Tai – ledyno pasekmės, kurioms pašalinti, t. y. sukultūrinti dirvas, lietuviai turėjo įdėti labai daug pastangų. Žinoma, tuo metu derliai būdavo nepalyginamai mažesni nei dabartiniais laikais.
Dr. Virginijus Feiza akcentavo, kas labiausiai gali neigiamai veikti dirvožemio kokybę, jo derlingumą. Paminėjo, kas gali teigiamai veikti paveikti dirvožemį, kaip tausojamasis žemės dirbimas, kuris didina organinės anglies kiekį. Paliesta ir dirvožemių jautrumo suslėgimui tema, dažnai dėl šios priežasties ant dirvų regimi nusistovėję vandenys – dirvos užmirksta, o esant sausringoms sąlygoms augalai nepajėgia pasisavinti vandens iš gilesnių dirvožemio sluoksnių.
LAMMC Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vedėjas, vyriausiasis mokslo darbuotojas, ilgalaikės LAMMC mokslo programos „Žemės ūkio bei miško dirvožemių našumas ir tvarumas“ vadovas
Apie Lietuvos dirvožemių eroziją, jos vertinimo problematiką ir regioninės politikos sprendimų įžvalgas kalbėjo LAMMC Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas, Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentas, Lietuvos dirvožemininkų draugijos pirmininkas doc. dr. Jonas Volungevičius. „Erozija – reiškinys, kurio metu kinta paviršiaus stabilumą lemiančių, jį sudarančių medžiagų fizikinės ir cheminės savybės bei dinaminė būsena, sąlygojanti neigiamus aplinkos pokyčius“, – taip erozijos reiškinį aiškino mokslininkas.
Doc. dr. Jonas Volungevičius akcentavo, kad dirvožemio erozija Lietuvoje yra nevienalytė. Dėl dirvožemio eroduojamumo problematiškiausiai atrodo Vidurio Lietuvos žemumos, kuriose yra intensyviausias žemės ūkis. Mokslininkas teigia, kad viena iš priemonių išsaugoti dirvožemį šiose teritorijose – esančio gamtinio karkaso ekologinio kompensavimo funkcijų stiprinimas.
LAMMC Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas, Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentas, Lietuvos dirvožemininkų draugijos pirmininkas doc. dr. Jonas Volungevičius
Po visų pranešimų, antroje renginio dalyje, diskusijos metu dalyviai turėjo išskirtinę galimybę iškelti aktualius klausimus, sužinoti dominančius atsakymus. Renginio diskusijoje dalyvavo LR Žemės ūkio ministerijos Tvarios žemės ūkio gamybos politikos grupės vyresnysis patarėjas Saulius Jasius, LR Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyriausioji specialistė Dovilė Karlonienė, Lietuvos žemės ūkio tarybos, vienijančios žemdirbiškas organizacijas, pirmininkas, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas, Kėdainių rajono ūkininkas Aušrys Macijauskas, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Petras Puskunigis, akademikas Gediminas Staugaitis, dr. Virginijus Feiza, doc. dr. Jonas Volungevičius. Diskusiją moderavo LAMMC direktorius dr. Gintaras Brazauskas.
Diskusijos dalyviai (iš kairės į dešinę): LAMMC Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas, Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentas, Lietuvos dirvožemininkų draugijos pirmininkas doc. dr. Jonas Volungevičius, LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorijos direktorius, vyriausiasis mokslo darbuotojas akad. Gediminas Staugaitis, LAMMC Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vedėjas, vyriausiasis mokslo darbuotojas, ilgalaikės LAMMC mokslo programos „Žemės ūkio bei miško dirvožemių našumas ir tvarumas“ vadovas dr. Virginijus Feiza, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Petras Puskunigis, Lietuvos žemės ūkio tarybos, vienijančios žemdirbiškas organizacijas, pirmininkas, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas, Kėdainių rajono ūkininkas Aušrys Macijauskas, LR Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyriausioji specialistė Dovilė Karlonienė, LR Žemės ūkio ministerijos Tvarios žemės ūkio gamybos politikos grupės vyresnysis patarėjas Saulius Jasius
Lietuvos dirvožemių būklė yra nuolatinė aktualija, kurią reikia spręsti mokslo žiniomis paremtomis ir gamybinėje praktikoje išbandytomis priemonėmis.
Vykdantiems žemės ūkio veiklą racionalesnius sprendimus padėtų priimti ir naujasis „Gerosios žemės ūkio praktikos kodeksas“ (nuoroda į leidinį). Jo taikymas padėtų mažinti neigiamą žemės ūkio veiklos įtaką dirvožemiui, vandens telkinių būklei, aplinkos orui ir klimatui. Tolesnis regioninės žemės ūkio politikos vystymas galėtų tapti viena iš priemonių, padedančių spręsti žemės ūkio ekonominio potencialo augimo, tvaraus dirvožemio naudojimo užtikrinimo ir jo našumo didinimo problemas dabartyje ir ateityje.
Mokslininkai nuolat teikia įvairius siūlymus, rekomendacijas, kaip tvariai naudoti skirtingos genezės dirvožemius, atsižvelgiant į dirvožemio potencialą. Tikslinių Nacionalinių programų, skirtų dirvožemio būklės stebėsenai, vertinimui bei naujų mokslinių ir praktinių tyrimų tęstiniam finansavimui, sukūrimas yra labai reikalingas. Kitas žingsnis galėtų būtų dirvožemio saugos įstatymo priėmimas. Sprendžiant dirvožemio tvaraus naudojimo užtikrinimo problemas, reikalingas glaudesnis ūkininkų, žemės ūkio politikos formuotojų, valdžios atstovų bendradarbiavimas su žemės ūkio mokslo atstovais, dirvožemio specialistais.
